Ilgai svarsčiau ar pavyks šiemet kur nors išvykti prie jūros už Baltijos šalių ribų – ir vistik besibaigiant vasarai šis noras išsipildė, tad šį kartą apie labai trumpas, bet labai geras atostogas vienoje saugiausių laikytoje saloje Europoje – Kipre. Kodėl sakau laikytoje? Nes šiuo metu atvykstant iš Kipro Lietuvoje privaloma 14 dienų savizoliacija, bet apie viską iš pradžių.

Atvykimas į šalį pakankamai griežtas – kiekvienas keliautojas 24 valandos iki skrydžio privalo užpildyti “Cyprus Flight Pass” formą internete, kitu atveju negalėsiite patekti į šalį. Visos šalys suskirstytos į A, B ir C kategorijas. C kategorijos šalių (didžioji dalis pasaulio) turistai į šalį neįleidžiami, išskyrus čia gyvenančius ir kitas išlygas, be to atvykus privalomas 14 dienų karantinas bei privalomas Covid testas. B kategorijai (jai priklauso Prancūzija, Graikija, Italija, Olandija, Lenkija, Ispanija, Jungtinė Karalystė ir kitos šalys) taikomos panašios sąlygos kaip ir C, 14 dienų karantinas nėra privalomas – vietoje to reikia save izoliuoti iki tol, kol gaunate neigiamą Covid testo atsakymą. A kategorija apribojimų neturi. Šiai kategorijai priklauso ir Lietuva, tad į šalį galima atvykti. Tiesa atsitiktine tvarka gali būti atliktas testas, tačiau nei mes nei aplinkui esantys žmonės eilėje nebuvo sustabdyti.

Į Kiprą bilietus nusipirkome porą savaičių prieš skrydį ir štai po 3.5 valandos mes jau Larnakos oro uoste. Išlipus iš lėktuvo pirmiausiai visi išsirikiuoja į eilę ir kiekvienam tikrinama temperatūra. Tai vyksta tiesiog pereinant per koridorių su termovizoriumi. Kadangi išvykome visiškai sveiki (grįžome taip pat sveiki), tai ši procedūra nesukėlė jokio jaudulio. Praėjus ją – imigracijos kontrolė. Reikia pateikti “Cyprus Flight Pass” bei tapatybės kortelę. Štai ir viskas – mes jau lauke.

Kelios dienos prieš kelionę išsinuomavome automobilį. 4 dienom kaina svyravo tarp 40-80€, priklausomai nuo pasirinkto draudimo. Gavę apynaujį Volkswagen Polo – traukiam į Larnakos centrą. Tiesa eismas vyksta kaire puse, tad šiek tiek reikia perjungti smegenis. Nors svarstėme įvairius variantus kur geriau būtų apsistoti – vis tik pasirinkome ne visai kurortinę Larnaką. Miesto centre radome ne vieną parkavimo aikštelę kurioje tiesiog dirba žmogus ir renka pinigus už parkavimą. Visa diena vos 2€ – taip reklamuoja iškaba. Realybė kiek kitokia – 2€ dienai, bet jei nori automobilį palikti nakčiai, tai kaina kaip už dvi dienas – t.y. 4€. Iš pradžių bandėme šiek tiek ginčytis, girdi ant plakato juk parašyta kitaip, bet seniokas paaiškino labai paprastai “Look! I’m the boss – 4 euros!”. Griežtas, bet teisingas. Daugiau nebesiginčijome. Visgi 4€ tikrai maža kaina. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mūsų santykiai su parkingo bosu, nors ir prasidėję gan prastokai, jau kitą dieną perėjo į naują – “my friend” lygmenį. Jau iš tolo mosavo ranka, o ir geresnį kelią dienos išvykai pasiūlydavo.

Pirmą dieną nusprendėm praleisti Larnakoj. Tiesa čia apžiūrėti praktiškai nėra ką. Turbūt pagrindinis objektas būtų 9 amžiaus bažnyčia. Pats miesto centras nedidelis, tad pėsčiomis apeinamas labai greitai. Jausmas tarsi būtume ne sezono metu. Žmonių tikrai mažai, tad jaučiamės gerokai saugiau nei būtume leidę savaitgalį prie Baltijos jūros.

Kadangi gyvename visiškai ant Larnakos centrinio “Finikoudes” paplūdimio kranto – nusprendžiam šiek tiek pasimėgauti saulės voniomis. Jūra ypatingai šilta, tad net keista lįsti į tokią arbatėlę. Čia gilėja ypatingai lėtai, tad net šiek tiek pavargstame kol pasiekiame normalų gylį. Kaip vėliau supratome visuose valstybiniuose paplūdimiuose kainodara ta pati – viskas po 2.5 €. Ar tai būtų gultas ar skėtis, tad dviem žmonėms “komplekto” kaina gaunasi 7.5€. Personalas ginkluotas net mobiliu kasos aparatu, tad kiekvieną kartą gauname ir čekį. Nors visus kartus atsiskaitėme grynais, bet sprendžiant iš dar kelių prietaisų prisegtų prie diržo, įtarčiau, kad jie priima ir korteles. Po nuolatinio derėjimosi dėl gulto Azijoje – tokia oficiali ir nedidelė kaina džiugina. Beje šiame paplūdimyje kiekvienas gultas po panaudojimo dezinfekuojamas.

Palei jūrą driekiasi promenada (ji šiek tiek primena Nicą), čia taip pat pilna restoranėlių. Maistas nusipelno atskiro paminėjimo. Per visą laiką Kipre neteko valgyti vietoje, kurioje nebūtų skanu. Visur pilna dezinfekcinio skysčio stotelių, personalas aptarnauja su kaukėmis, kai kuriais atvejais ir su pirštinėmis, tad saugumui skiriama tikrai daug dėmesio. Malonu ir tai, kad net keliose vietose nemokamai gaudavome desertą ar lėkštę arbūzo.

Kalbant apie konkretesnes vietas, dar Vilniuje buvome gavę rekomendaciją suvalgyti jūros gėrybių “Ocean basket”, tad dar tą patį pirmą vakarą traukiame čia. Paprastai niekada nesirenku maisto tinklo, o prioritetą skiriu originaliom vietom ar šeimyniniams restoranėliams – visgi šį kartą tai tapo maloni išimtis.

“Ocean Basket” galima rasti nuo Pafoso iki Agia Napos – iš viso suskaičiavau 10 vietų. Aptarnavimas čia 10 balų! Nors tai ir nėra greito maisto restoranas – greitis čia tikrai įspūdingas. Visa paslaptis, kad čia nėra daug patiekalų, o iš esmės ką valgysi gali pats susikurti iš atskirų elementų (Midijos, tigrinės krevetės, karališkosios krevetės, kalmarai ir t.t.). Mes rinkomes visko “po truputį” nors žinoma “maža porcija” Kipre tokios sąvokos apskritai nėra. Visur kur valgėm praktiškai galima būtų viena porcija dalintis dviems, nes prie tokio karščio ir valgyt daug nesinori. Viename restoranėlyje padavėjas paklausė ar nieko netrūksta, o mums bandant įveikti likučius lėkštėje šiaip ne taip sugebėjus atsakyti “ne” juokdamasis tepasakė – “slowly, slowly”. Ir iš tikrųjų čia maistu reikia mėgautis lėtai ir, jei būtume turėję daugiau laiko ko gero būtume valgę lėtai ir leidę laiką tuo “slowly” būdu. Deja mes čia tik 3 naktim, o pirmoji diena jau baiginėjosi.

Kitą dieną atsikeliame anksti ir lekiame į Agia Napą (turkiškai dar vadinama Aiya Napa) miestelį. Privažiave pagrindinį Nissi paplūdimį radome oficialią aikštelę. Joje mašiną galima pasistatyti už 3€, tačiau vos keli šimtai metrų nuo ten, šalia Adams Beach viešbučio jau buvome nusižiūrėję nemokamą aikštelę. Kai prisiparkavome aikštelėje – mūsų Polo ten buvo vienas iš pirmųjų automobilių, tačiau grįždami atgal supratome, kad ši aikštelė labai populiari, nes mašinų buvo prigrūsta “keliais aukštais”.

Vienas iš šios nemokamos aikštelės privalumų – iš pradžių patekome į kitą, atskirtą iškyšulio, paplūdimio dalį. Tad prieš einant į pagrindinį paplūdimį šokame į itin skaidrų vandenį ir maudomės įlankoje.

Nissi paplūdimys turbūt dažniausiai vaizduojamas Kipro vaizdas ant kelionių pasiūlymų bei skrydžių reklamų. Čia galima nuplaukti, o jei tiksliau nubristi iki negyvenamos salos priešais, o ten užlipus ant kalno apžiūrėti panoramą. Nieko labai ypatingo, bet atrakcija smagi.

Beje čia kaip ir Larnakos paplūdimyje tarp kitų poilsiautojų išlaikomi tikrai dideli atstumai. Jei ne pandemija – ko gero čia būtų sunku įkišti koją. 500 metrų paplūdimio juosta itin populiari tarp jaunimo bei linksmybių mėgėjų. Šiuo atveju, kaip ir Larnakoje – jaučiasi toks ne sezono pojūtis ir sunku patikėti, kad dabar yra vasara. Kitą vertus po pietų laisvų gultų rasti jau buvo sunku, tačiau tarpuose praktiškai niekas iš poilsiautojų nesigulė.

Po maudynių užsukome į Agia Napos centrą pavalgyti. Reikėtų pastebėti, kad tikrai ne visos vietos dirba, o ir dirbančiose žmonių tikrai nedaug. Galbūt vakarienės metu situacija keičiasi, bet apie 15 valandą čia buvo itin ramu. Taip, žinau, kad ši vieta garsėja naktiniais klubais, bet vistiek įsivaizduoju, kad kitomis aplinkybėmis gyvybės gatvėse būtų buvę daugiau.

Pasisotinę ir vėl milžiniška porcija maisto nusprendėm skirti šiek tiek laiko ir turistavimui – visai šalimais aplankėmė meilės tiltą, Cape Greco lagūną iškyšulyje ir Sea caves. Paskutinis objektas pasiekiamas laukiniu keliu, dviem mašinom prasilenkti kai kuriose vietose tampa iššūkis, o ir norint automobilio dugnu neliesti kelio reikėjo irgi pasistengti, tačiau atvykus į vietą pastangos atsipirko su kaupu. Čia pastatyti keli suoliukai nukreipti į jūros pusę, kurie yra turbūt bene labiausiai instagramiška vieta.

Kadangi jau vakarėjo (Kipre saulė leidžiasi gerokai anksčiau nei Lietuvoje), o buvome visai netoli lietuviams itin reklamuoto kurorto Protaro – nusprendėm užsukti bent jau išsimaudyti čia.

Atvykus vakare atrodė, kad čia pandemijos nei kvapo. Kadangi kranto nėra tiek daug – laisvos vietos visiškai nėra ir nors norėjome tik išsimaudyti – turėjome įveikti didžiulį kliūčių ruožą. Kelio jūros link čia tiesiog nėra, tad turi žiūrėti, kad neužliptum ant kažkieno asmeninių daiktų. Ant kranto esantys restoranėliai sausakimši – pilni didelių šeimų ar kompanijų. Panašu, kad Protaro reklama daroma ne tik lietuviams ir ji tikrai šiemet suveikė.Greitai išsimaudome ir vykstame atgal į Larnaką.

Išaušus paskutinei dienai – nusprendžiame, kad visgi Nissi paplūdimys mums ypatingai patiko, tad ir vėl traukiame ten. Kelionė ko gero panaši kaip iš Vilniaus į Trakus. Toliau programa gana panaši – maudynės ir geras maistas. Vakarui pasiliekame kitą Larnakos paplūdimį/rajoną – MacKenzie beach. Iki jo galima nueiti promenada nuo miesto centro. Atstumas 3-4 km. Paplūdimys čia panašus kaip ir centre. Kitaip tariant, visgi jaučiasi, kad tai yra miesto paplūdimys, tiek smėlio prasme, tiek vandens skaidrumu.

Aplink daug aukšto lygio lauko barų, tad pasilinksminti tikrai yra kur, tačiau čia atkeliavome vedini kito tikslo – visai šalia paplūdimio yra Larnakos oro uosto pakilimo takas, taigi lėktuvai čia skrenda ypatingai žemai, tiesiog virš galvų. Pataikėme neblogu laiku, tad pavyko pamatyti ne vieną besileidžiantį lėktuvą.

 

Grįždami į Larnakos centrą palydim saulę, užsukame į “Ocean Basket” dar vienai  jūros gėrybių porcijai ir štai jau išaušo rytas, o mums laikas į Lietuvą!

Nusileidę Vilniuje einame tradicinį garbės ratą per visą oro uostą, per visus aukštus kol pasiekiame imigracijos patikrą. Praėję ją praktiškai grįžtame ten pat, kur išlipome iš lėktuvo ir pagaliau atsiduriame prie bagažo juostų. Čia pasitinka temperatūros matavimai, bet skirtingai nei Kipre, tai daroma visiškai be sistemos. Temperatūros matavimams visiškai nepasiruošta, tad laukiame kol bus surasta tinkama vieta tam daryti. Galiausiai leidžia praeiti pro nešiojamą termovizorių. Temperatūros matavimui vieta parenkama tiesiog tobulai – tiesiai į langą per kurį šviečia saulė, tad po ilgo temperatūros matavimo vienai merginai – ši išgirsta šokiruojančią žinią –  “jūsų laaaaaaabaaaaai aukšta temperatūra”. Merginą nusiveda medikė ir pakartotinį matavimą atlieką paprastu termometru, senuoju “matuojant laikant pažastyje” metodu. Žinoma temperatūros nebuvo.

Deja visai neseniai Kipras pasiekė didesnį nei 16 sergančių rodiklį šimtui tūkstančių žmonių ir atvykusiems iš Kipro privaloma savizoliacija. Įdomu tai, kad iki tol net kelis mėnesius kasdien buvo fiksuojami itin maži susirgimai. Paprastai tai būdavo nuo nulio iki poros susirgimų per dieną. Šiuo metu šis dienos rodiklis svyruoja nuo 0 iki 30 per dieną, tačiau kadangi Kipre gyventojų yra labai mažai pasiekti 16 rodiklį pavyko ypatingai lengvai.

Praeitą savaitę Lietuvos turizmo sektorius pateikė prašymą vyriausybei vertinti turistines salas atskirais rodikliais, nes, ir pats galiu tai patvirtinti, čia daugumoje vietų saugumas tikrai išlaikomas. Pagal šį rodiklį Graikija taip pat viršija 16 susirgimų šimtui tūkstančių žmonių, tad klausimas ar beliks šalių kur dar galima bus nuvykti atostogoms šiais metais.

Vienaip ar kitaip – kelionė pavyko puikiai, taip ji nebuvo orientuota į “apžiūrėkime kuo daugiau objektų”, tačiau išlėkti savaitgaliui prie Viduržemio jūros buvo neabejotinai verta. Vienintelis viso to minusas, kad taip trumpai :) Laikas ten lekia tiesiog kosminiu greičiu.