Paliekame Džogjakartą ir jau sutemus nusileidžiame Balio oro uoste. Nors Balis ir itin pamėgta turistų sala – mums čia labai patinka. Belaukdami bagažo užuodžiame nerealiai skanių smilkalų kvapą ir nusiteikiame puikiam vakarui. Į Balį dar sugrįšime, tačiau šį kartą turime tik vieną vakarą. Jį praleidžiame viename iš mūsų mylimų beach barų sėkmingai nustebinę vietinį bičiulį dirbantį jame, kad šis vos nepargriuvo pamatęs mus.
Kitą rytą pradedame automobilyje pakeliui į Vėžlių salą iš kurios uosto plauksime į sekantį mūsų tikslą – Gili Trawangan salą. Apie šią, 2.5 valandos laivu nutolusią salą nuo Balio buvome girdėję daug, bet ankščiau Balis vis suvalgydavo laiką, tad šį kartą pagaliau pasiryžtame apsilankyti. Nuostabaus žydro, perregimo vandens ir balto smėlio saloje nusprendėme praleisti keturias paras. Kaip ir daugumoje Pietryčių Azijos šalių nakvynę galima rasti pagal norimą komforto lygį. T.y. nuo itin pigiai iki labai brangiai. Mes pasirenkame bungalą, su privačiu kiemu, visais patogumais ir pusryčiais. Už labai tvarkingą stogą virš galvos mokame kiek mažiau nei 30€ dviems.
Gili salos priklauso taip vadinamai Balio sesei Lombok salai. Be Trawangan, viena paskui kitą išsidėščiusios Gili Air ir Gili Meno salos. Šios dvi gerokai mažesnės ir ramesnės. Mes atvykome neturistiniu sezonu ir dar per Ramadaną, tad vakarėliais garsėjančioje Trawangan saloje buvo ramu. Kitą vertus čia labai papuliarus “pub crawling” pasilinksminimo būdas (kai eini iš baro į barą su viena didele kompanija). Šiems užsukus į barą, nuo jų riksmo ir “kultūros lygio” kartais nebejauti savo kvėpavimo, tad sezono metu čia tūrėtų būti vienas milžiniškas vakarėlis. Smagu, kad jie bare užsibūna vos vienam gėrimui, tad po akimirkos bare įsivyrauja prieš tai buvusi ramybė.
Visą Gili Trawangan salą apeiti ratu užtrukome kiek daugiau nei valandą. Pagrindinis salos veiksmas koncentruojasi vos 2 km ilgio gatvės atkarpoje. Saloje nėra jokių mašinų. Pagrindinė transporto priemonė čia arklio tempiami vežimai, dviračiai ir elektriniai motoroleriai (čia jau tokia prabangesnė transporto priemonė, tad jų tikrai labai nedaug). Mums nerprireikė nei vienos iš jų, tad viską lengvai įveikiame savo kojomis.
Įdomus dalykas, kad saulėtekį galima stebėti vienoje salos pusėje, o perėjus įstrižai salą (~20min pėščiomis) vakare galima pasimėgauti ir saulėlydžiu. Didelė dalis krantinės nusėta gultais. Dažnai tai būna viešbučio teritorija, tačiau naudotis gali visi. Mokesčio nėra, tačiau privalai nusipirkti kokį nors gėrimą iš baro, kuriam priklauso gultų zona. Mūsų akimis tai puikus modelis, tad vis pasilepindavome šviežiai spaustomis ananasų sultimis.
Asmeniškai mums, ne itin mėgstantiems kepti ant saulės ir nieko neveikti, sala pasirodė kiek nuobodoka, tad po poros dienų jau norėjosi kažkur judėti toliau. Saloje lengva sutikti tuos pačius žmones, nes visi ir būriuojasi tuose poroje kilometrų. Iš pramogų verta paminėti snorkeling’ą, pasiplaukiojimus laivu bei irklentes. Paskutines išbandėme ir netgi sėkmingai priplaukėm prie didžiulio jūrų vėžlio. Vienaip ar kitaip salos vaizdai tikrai verti kompiuterio wallpaper’io!
Atskirai noriu paminėti ir kelias puikias vietas vakarienei. Tiesa jos nėra susijusios su Pietryčių Azijos ar Indonezijos virtuve (jų čia ant kiekvieno kampo).
Indų restoranas “Pesona Restaurant & Sheesha Lounge”. Kiekvieną kartą Azijoje stengiuosi užsukti pavalgyti ir indiško maisto, kurį jau kelinti metai esu labai pamėgęs. Užsisakiau savo mėgstamą Tikka Masalą su Naan duona. Tiesa būtina pasakyti, kad norite europietiškai aštriai. Net ir taip pagamintas maistas buvo tikrai pakankamai aštrus. Maistas buvo tikrai tobulas, aplinka ir aptarnavimas puikūs. Nors šią vietą atradome visiškai atsitiktinai – labai džiaugiamės, kad tai įvyko pačioje pradžioje, tad pavyko apsilankyti ir dar kartą. Abu kartus šioje vietoje sutikome tą pačią indų šeimą, tad manau geras ženklas pavalgyti ten kur valgo ir patys indai.
Kitą vietą rekomendavo mūsų nakvynės vietos darbuotojas – tai italų picerija “Regina Pizzeria” Gili Trawangan. Skirtingai nei indų restoranas – ši vieta jau buvo kiek giliau saloje ir ją surasti buvo kiek sudėtingiau. Atskirai verta paminėti, kad dirba jie tik nuo 17 valandos vakaro. Nors picerija neatrodo labai fancy, tiesiog paprasta kavinė, tačiau žmonių čia pilna. Kainos čia tiesiog neįtikėtinai geros – už mūsų mėgstamą didelę krosnyje keptą Margaritą sumokėjome 55000 rupijų (~3,40€). Jos pilnai užteko mums dviems, o skonis tikrai wow… Tarp kitko tai 9 vieta pagal tripadvisor reitingą Gili Trawangan’e.
Nors su maistu tai nesusiję, tačiau jeigu mėstate regio muziką – “Sama sama reggae bar” – geresnės vietos nerasite! “. Kiekvieną vakarą čia groja puikūs muzikantai.
Atskiros vietos neminėsiu, bet indoneziečių virtuvės kavinių saloje pilna. Čia ant kiekvieno kampo galima mėgautis tradiciniais satay iešmeliais su jūros gėrybėm.
Tokie mūsų įspūdžiai iš Gili Trawangan salos. Sėdame į laivą ir judame į kitą salą Indonezijoje. Apie tai kitame įraše.