Šių metų kelionės į Aziją tikslas – Indonezija. Nors prieš tai tekę būti Balyje, visgi nusprendėm šį kartą aplankyti ir daugiau salų, tad išsimiegoję Singapūre jau nuo ankstyvo ryto keliaujam atgal į oro uostą. Changi Airport pripažintas kaip vienas geriausių pasaulyje ir jame apsilankius tikrai nekyla klausimų kodėl, bet oro uostas nusipelno atskiro įrašo, tad apie jį vėliau.
Sėdame į AirAsia lėktuvą ir skrendame 2 valandas iki Javos salos miesto Džogjakartos. Miestas įsikūręs geografiškai patogioje vietoje, tad iš čia lengvai pasiekiamos įspūdingo grožio šventyklos, Merapi ugnikalnis ir kiti lankytini objektai. Nusprendžiame apsiriboti miestu ir šventyklomis, tad mieste apsistojam vos dviem naktim. Dar planuojant kelionę žinojome, kad Džogjakarta nėra labai populiarus miestas tarp europiečių turistų, tad kaip ir neturėtume nustebti, kad jų čia beveik nėra. Visgi, kad europiečių mieste sutiksime tiek, kad galima suskaičiuoti ant rankų pirštų tikrai nesitikėjome.
Pats miestas itin orientuotas į vietinius, tad tarptautinių ženklų čia beveik nėra, užtat vietiniai turi savo „McDonalds“ (tiesiog panašus į kebabinę kioskas), savo „CFC“ („KFC“ fake‘as) ar drabužių parduotuvę „ZAARA“ (primena tuos visus bajerius su „Abibas“ ir t.t.). Pasivaikščiojimui realiai yra viena pagrindinė gatvė Malioboro, tačiau joje nelabai yra ką veikti, o ir pereiname ją vos per keliasdešimt minučių. Beje įdomu ir tai, kad bankomatą surasti čia taip pat nėra labai jau lengva užduotis.
Kadangi europiečių čia labai mažai – visur sulaukiame labai daug dėmesio – pradedant nuo to, kad absoliučiai visi spokso į tave ir baigiant tuo, kad ant kiekvieno kampo nori su tavim pasidaryti selfį. Taigi atvyksti pažiūrėti egzotikos, o staiga pats tampi egzotika. Pirmais kartais atrodo visai fun, tačiau daugiau laiko leidžiant mieste, tai tikrai pradeda varginti. Ypač kai šeimai neužtenka vienos nuotraukos ir kiekvienas jos narys nori dar atskiros.
Kavinių ir barų čia taip pat beveik nėra, tad nemažai laisvo laiko praleisdavom ir savo viešbučio bare. Pačiame mieste lankytinų objektų nėra labai daug. Aplankėm 18 amžiaus Taman Sari vandens rūmus, kurie ankščiau priklausė Džogjakartos sultonatui ir tarnavo kaip karališkieji sodai bei Sumur Gumuling požeminę mečetę.
Į Džogjakartą atvykome vedini tikslo aplankyti dvi pagrindines Javos salos šventyklas. Viena iš jų – Boroboduras. Tai didžiausia budistų šventykla Pietryčių Azijoje pastatyta VIII amžiuje Javos salos džiunglėse.
Dienos turui pasirinkome vieną kompaniją dar prieš išvykstant iš Lietuvos. Nustebino, kad aplink Džogjakartą esantys lankytini objektai yra brangūs. Žmogui bilietas kainuoja po 25$ į objektą, kas Pietryčių Azijoje yra tikrai brangu. 3:30 nakties sėdame į gido automobilį ir pajudame link šventyklos. Sako, kad gražiausia šventyklą aplankyti kylant saulei, tad atvykstant dar tamsu. Nors dieną karštis yra tikrai didelis, pirmą kartą Azijoje paryčiais visgi teko užsivilkti megztinį. Bilietų nupirkimu gidas pasirūpino iš anksto, tad sukti dėl to galvos netenka. Gaunam po žibintuvėlį ir keliaujam šventyklos link.
Kiek paėję jau matome iš Instagram tinklo puikiai pažįstamą šventyklą. Užlipame į aukščiausią tašką ir laukiame saulėtekio. Tiesa, skirtingai nei pačioje Džogjakartoje – čia pilna europiečių turistų, tad nebesijaučiame egzotika vietiniams. Žmonių tikrai nemažai, visi karstosi, kur tik įmanoma, nepaisant draudžiančių lipti ar sėdėti ženklų. Deja su oru mums nelabai pasisekė ir vos pradėjus švisti supratome, kad saulės nušviestos šventyklos pamatyti nepavyks. Kaip sakė gidas – vakar oras buvo tobulas, tad ir užtaikyk gi tu taip. Nepaisant visko džiaugiamės aplankę šį įspūdingą objektą. Gražiname žibintuvėlį ir už tai gauname po skraistę dovanų. Į bilieto kainą pasirodo įtraukti ir švediško stalo tipo pusryčiai, tad pasistiprinę keliaujame į sekančią šventyklą.
Prambananas – tai didžiausias Pietryčių Azijoje induistinių šventyklų kompleksas. Šventyklos pastatytos apie 850 metus. Dar nespėję įžengti į teritoriją jau esame užpuolami krūvos vietinių moksleivių ir, kad ir kaip bandome nusifotografuoti savo selfį prie šios šventyklos prieigų, vis turime papozuoti ir kartu su vietiniais. Taip išsirikiuoja eilė norinčių (rimtai!), tad nusprendžiame mesti šį užsiėmimą ir skubiai pasišaliname toliau. Pati šventykla atrodo įspūdingai, tačiau nėra labai jau didelė, tad apžiūrėti viską pavyksta gerokai greičiau nei Borobodurą. Nors Boroboduro šventykla paliko didesnį įspūdį visgi jei reikėtų rinktis antrą kartą – apsilankytume abejose.
Turėjome tikslą apžiūrėti kiek kitokią Indoneziją ir ši trumpa pažintis su Javos sala ir Džogjakarta gavosi smagi kelionės stotelė. Kažkur internete dabar sklando mūsų selfiai su nepažįstamais vietiniais… įdomu kokiu hashtag‘u juos įmanoma surasti.