Šių metų kelionės į Aziją tikslas – Indonezija. Nors prieš tai tekę būti Balyje, visgi nusprendėm šį kartą aplankyti ir daugiau salų, tad išsimiegoję Singapūre jau nuo ankstyvo ryto keliaujam atgal į oro uostą. Changi Airport pripažintas kaip vienas geriausių pasaulyje ir jame apsilankius tikrai nekyla klausimų kodėl, bet oro uostas nusipelno atskiro įrašo, tad apie jį vėliau.

Sėdame į AirAsia lėktuvą ir skrendame 2 valandas iki Javos salos miesto Džogjakartos. Miestas įsikūręs geografiškai patogioje vietoje, tad iš čia lengvai pasiekiamos įspūdingo grožio šventyklos, Merapi ugnikalnis ir kiti lankytini objektai. Nusprendžiame apsiriboti miestu ir šventyklomis, tad mieste apsistojam vos dviem naktim.

Dar planuojant kelionę žinojome, kad Džogjakarta nėra labai populiarus miestas tarp europiečių turistų, tad kaip ir neturėtume nustebti, kad jų čia beveik nėra. Visgi, kad europiečių mieste sutiksime tiek, kad galima suskaičiuoti ant rankų pirštų tikrai nesitikėjome.

Pats miestas itin orientuotas į vietinius, tad tarptautinių ženklų čia beveik nėra, užtat vietiniai turi savo „McDonalds“ (tiesiog panašus į kebabinę kioskas), savo „CFC“ („KFC“ fake‘as) ar drabužių parduotuvę „ZAARA“ (primena tuos visus bajerius su „Abibas“ ir t.t.). Pasivaikščiojimui realiai yra viena pagrindinė gatvė Malioboro, tačiau joje nelabai yra ką veikti, o ir pereiname ją vos per keliasdešimt minučių. Beje įdomu ir tai, kad bankomatą surasti čia taip pat nėra labai jau lengva užduotis.

Kadangi europiečių čia labai mažai – visur sulaukiame labai daug dėmesio – pradedant nuo to, kad absoliučiai visi spokso į tave ir baigiant tuo, kad ant kiekvieno kampo nori su tavim pasidaryti selfį. Taigi atvyksti pažiūrėti egzotikos, o staiga pats tampi egzotika. Pirmais kartais atrodo visai fun, tačiau daugiau laiko leidžiant mieste, tai tikrai pradeda varginti. Ypač kai šeimai neužtenka vienos nuotraukos ir kiekvienas jos narys nori dar atskiros.

Kavinių ir barų čia taip pat beveik nėra, tad nemažai laisvo laiko praleisdavom ir savo viešbučio rooftop bare. Pačiame mieste lankytinų objektų nėra labai daug. Aplankėm 18 amžiaus Taman Sari vandens rūmus, kurie ankščiau priklausė Džogjakartos sultonatui ir tarnavo kaip karališkieji sodai bei Sumur Gumuling požeminę mečetę. Na, o apie pagrindinį tikslą – šventyklas, kurias minėjau pradžioje – kitame įraše.