Baigę turą vakarinėje Nusa Penida salos pusėje grįžtame į svečių namus. Persirengiame ir keliaujame ieškoti vietos vakarienei. Nors žemėlapiuose mūsų miestelis atrodo visai didelis, tačiau realybė visai kitokia. Veikiau kaimelis. Vakarienei pasirinkimo didelio nėra ir sprendžiant iš kelių pagrindinių sausakimšų kavinių – kiti turistai taip pat nieko labai daugiau nerado.
Nusprendžiame eiti arčiau vandens ir ant vandenyno kranto randame kelis barus. Prisėdame viename iš jų. Čia kaip ir Balyje daugybė šunų, tad vakaro draugo ilgai laukti nereikėjo. Vos kelių mėnesių šunytę pavadinam “Nusa Penida” ir pradedam vakaroti žvelgdami į priešais mus esantį Balio Agung’o ugnikalnį. Nejučia pagalvojam, kad jei jis išsiveržtų stipriau nei tai daro vos ne kas savaitę – cunamio banga greičiausiai pasiektų ir mus.
Su Agung’u turim nesuvestų sąskaitų. Prieš porą metų turėjome išskristi į Balį, tačiau dėl ypatingai aukšto išsiveržimo piko būtent kelionės dieną mūsų avialinijos pasiūlė susigrąžinti pinigus, nes skrydis veikiausiai neįvyks. Taigi gulėdami ant gultų ir gurkšnodami sultis priešais Agung’ą džiaugiames galėdami būti čia. Agung’as dabar išsiveržia kone kiekvieną savaitę, tačiau prie išsiveržimų jau visi priprato. Skrydžiai nebeatšaukiami arba atšaukiami vos kelioms valandoms per patį piką. Vietiniai taip pat nebekreipia dėmesio, tik dar kartais stebisi pelenų lietum po išsiveržimo.
