Išsimiegame Porte ir pietų metu pajudame į traukinių stotį. Susirandame savo traukinio kelią ir nustembame, kad be mūsų traukinio laukia vos kokie šeši žmonės. Tas ganėtinai keista, turint omeny, kad šis traukinys jungia sostinę ir antrą pagal dydį miestą. Kiek pastovėję susirandame stoties darbuotoją ir klausiame jo ar tikrai mūsų traukinys išvyksta iš šios platformos.
Na ir čia antrasis kelionės nesklandumas, o juk nepraėjo nei 24 valandos nuo to keistojo skrydžio su papildomu persėdimu Ispanijoje. Kaip paaiškėja – streikas ir traukinys nevažiuos. Einame į kasą ir čia suprantame, kur yra visi mūsų traukinio bendrakeleiviai.
Atstovėję valandos eilę gauname pasiūlymą važiuoti vėlesniu traukiniu. Pasirodo streikuoja tik greitieji traukiniai, o visi kiti važiuoja. Tiesą pasakius kelionės laiko skirtumas tarp greitojo traukinio ir paprasto turbūt apie 30 minučių.Kai kelionė trunka apie 3 valandas, o visuose traukiniuose yra vagonas baras-restoranas šis laikas, bet kokiu atveju prabėga greitai.
Vakarop pasiekiame Lisaboną, kurioje tekę kelis metus iš eilės žiemoti. Smagu aplankyti mano taip mėgiamą miestą vasarą. Tiesa nors tikėjausi išvysti kitokį vaizdą nei žiemą (žiemą ten irgi dažnai šviečia saulė ir pakankamai šilta), bet vis tik buvo naivu to tikėtis – žmonių kiekis dėl pandemijos absoliučiai toks pat, kaip ir žiemos metu. Kitą vertus, tai, kad niekur nėra spūsčių man labai patinka. Vasara, o aplink toks low season vibe’as.
Čia apsistojame savaitgaliui. Prieš pat mums atvykstant buvo įvesti ribojimai savaitgaliais kirsti Lisabonos savivaldybės ribas ir nors turistams šis draudimas negalioja, vistik nusprendžiam tik pirmadienį judėti pietų link. Šią dieną praleidžiame be jokių planų mieste, o ryt išvykstame visai dienai į mėgstamiausią karalių miestą Sintrą.
