Yra toks posakis “trečias kartas nemeluoja”. Būtent iš trečio karto pavyko atvykti į Portugaliją. Pirmasis baigėsi net nepradėjus nieko rimčiau planuoti dėl prasidėjusios pandemijos. Antrasis – netikėtai labai smarkiai padidėjus atvejų skaičiui praeitą rudenį teko priduoti lėktuvo bilietus bei atšaukti rezervacijas. Ir galiausiai – trečiasis! Nebuvo viskas sklandžiai, kaip planavome, bet pavyko!
O nesklandumai prasidėjo dar net nepasiekus Portugalijos. Likus vos 5 minutėm iki nusileidimo Porto oro uoste lėktuvas staiga pasuka dešinėn ir pradeda skristi kita kryptimi. Na gerai, nelabai kaip orientuojuosi būdamas lėktuve. Matau kalnus, vandenyną, na ir gal vistik miestas yra šiek tiek kitoj vietoj nei maniau žiūrėdamas per langą.
Šiek tiek prabėgus laiko nusileidžiame. Oro uostas lyg ir panašus (na bent toks koks ir išlikęs mano atmintyje, kai čia lankiausi), riedame link terminalo, sustojame ir tiek. Pilotas pranešinėja kas vyksta, kaip dažnai būna – suprasti sunku dėl neaiškaus murmėjimo anglų kalba po nosimi.
Įsijungiame telefonus, o operatorius sveikina atvykus į … Įspaniją Pasirodo dėl ryšių bokšto Portugalijoj gedimo nusileidome Santiago de Compostela. Čia liekame sėdėti lėktuve, pasipildome degalus ir prieš pasibaigiant keleivių kantrybei pakylame į Porto.
Čia nusileidžiame beveik 3 valandom vėliau nei numatyta tvarkaraštyje, bet Portas pasiektas!
Portas jaukus miestas įsikūręs Duero upės slėnyje. Šią upę kerta unikalus tiltas, 1886 metais pastatytas miesto landmark’as. Įdomu tai, kad juo gali eiti tiek apačia, tiek viršumi.
Čia praleidžiame vieną naktį, nes planuojame pabūti ilgiau, kai turėsime iš čia skristi atgal į Vilnių, tad kitą rytą sėdame į traukinį ir judame Lisabonos link.
