Albufeira – britų rojus. Net pusė miesto gyventojų – ekspatai iš Britanijos. Prieš važiuojant prisižiūrėjom daug video, kaip jie ten siaučia, tad nusprendžiam, kad norim porai dienų pamatyti tai gyvai, o be to dar ir gavom puikų viešbutį ant vandenyno kranto už tris kartus mažesnę kainą, tai blogiausiu atveju mirksime vandenyne ir tiek.
Įdomiausia tai, kad britai šį miestą paliko vos pora savaičių iki mums atvykstant, nes Didžioji Britanija įvedė privalomą karantiną grįžtantiems, tad Albufeirą pamatėm praktiškai tuščią. Barmenas pasakojo, kad normaliu laiku čia liestumeisi petis į petį, o dabar tuščia.
Įdomu tai, kad visas senamiestis, t.y. pagrindinės gatvės kur galima išeiti tiesiog pasivaikščioti yra vienas didelis birtų pubas, kur ant kiekvieno kampo groja garsi ir ne pati kokybiškiausia muzika. Einant gatve dešimtis kartų kas nors pasiūlys nemokamų shot’ų – tik tu užeik pas juos.
Bevaikščiojant nugirdom vienos jaunos merginos ir gatvės muzikanto pokalbį. Šis klausia – Ar pirmą kartą Albufeiroje? O ši atsako – Oi ne, 24-tą. Tradicijos.
Bebūnant Portugalijoje vyko Europos futbolo čempionatas, kurį pagalvojome, kad smagiai žiūrėsime su vietiniais sirgdami už jų rinktinę… mūsų nelaimei portugalai buvo eliminuoti mums net nespėjus šį planą įgyvendinti.
