Tokiais laikais… (hm norėtųsi išvengti visų terminų ir apibūdinimų.. Na jūs žinote apie ką, bet šią temą šiek tiek paliesti teks) … kriterijai renkantis kryptį yra visiškai kitokie nei įprastai. Šiais laikais šalį renkiesi pagal tai kokia ten statistika ir kas tuo laiku veikia. Iš ko rinkomės kryptį atostogoms? Iš esmės pagrindinė kryptis buvo Malta. Kodėl? Nes joje rodikliai buvo ypatingai nukritę, o ir pati šalis tuo laiku turėjo vienus švelniausių ribojimų Europoje. Šią kryptį nusižiūrėjome porą mėnesių prieš numatytą išvykti datą ir nuolat sekėm naujienas vietinėje spaudoje. Deja, kaip šiais laikais dažnai neprognozuojamai viskas pasikeičia vos per kelias savaites – Malta paniro į lockdown’ą ir viskas užsidarė, o važiuoti į šalį, kurioje niekas neveikia nesinorėjo.
Norėdami atostogauti Europoje pradėjome žvalgytis į Pirėnų pusiasalį, nes visos kitos šalys, kur būtų šilta ir būtų prie jūros praktiškai uždarytos. Tiek Ispanija, tiek Portugalija po ilgų mėnesių karantino vos neseniai atvėrė kavines ir parduotuves, tad rodikliai buvo palankūs mums.
Pradėjom žvalgytis po šių šalių salas. Portugalijai priklausianti Madeira daugmaž pasiekiama tik 500 eur kainuojančiais bilietais žmogui, tad nusprendėm, kad nenorim taip išlaidauti. Panašiai ir su Ispanijos Fuertaventūra, kur šiemet turbūt apskritai didžiausias kiekis lietuvių nusprendė praleisti savo atostogas ar pabėgti žiemos metu. Kiek pasvarstę pagalvojom, o kodėl mes čia būtinai žiūrim į salas ir įtraukėm į sąrašą žemyninę Ispaniją ir Portugaliją. Pastaroji kaip tik ruošėsi plačiam atsidarymui, deja jis mums buvo viena savaite per vėlai nuo planuotų datų. Tad sąraše beliko Ispanija.
Ispanijoje, kaip ir Lietuvoje tuo laiku buvo įvesti savivaldybių ribojimai ir turizmas nebuvo pateisinama kelionės priežastis. Bilietus nusižiūrėjome į Barseloną, tad taip natūraliai ir gavosi, kad keliaujame ten! Keliavome balandžio viduryje. Tuo laiku sergamumas ten buvo per pusę mažesnis nei Lietuvoje. Nelabai kas pasikeitė ir dabar t.y. gegužės pradžioje, kai rašau šį tekstą. Temperatūra tarp 16-20 laipsnių, bet kadangi tai pietūs – mums, šiauriečiams buvo tikrai pakankamai šilta. Taip – nepasimaudysi, bet prie jūros pasėdėti nebuvo jokių problemų.
Mums atvykus dirbo visos kavinės ir restoranai. Jiems leidžiama buvo dirbti iki 17 vakaro, po to tik maistas išsinešimui. Kelias pirmas dienas gyvenome viešbutyje, kur buvo padaryta išimtis viešbučio svečiams ir leidžiama vakarieniauti viešbučio restorane, o vėliau persikrausčius į butą turėjome virtuvę, o šviežias krevetes iš šalimais esančio turgaus išsikepti tikrai nebuvo problema. Kitais kartais gelbėjo ir vienas kitas greitojo maisto restoranas . Katalonijoje taip pat galioja komendanto valanda, tad nuo 22 val. negalima būti lauke. Kitą vertus, kai vakarais nedirba kavinės – tai iš esmės nelabai ką ir keitė. Tiesa tiek restoranų darbo laiko ribojimai, tiek komendanto valanda jau po savaitės taps istorija – Ispanija dar labiau švelnina ribojimus.
Vos prieš mums atvykstant buvo grąžintos kaukės tiek lauke, tiek viduje. Kiek anksčiau ribojimas buvo kaip ir pas mus, t.y. Išlaikant atstumą kaukių nereikia, tačiau na kiek iš tikrųjų žmonės to laikosi? Pradėjus augti skaičiams kaukės vėl tapo privalomos visur ir kaip bebūtų keista ispanai tikrai pavyzdingai to laikosi. Be kaukės arba neteisingai dėvimą kaukę pamatydavom tikrai retai. Dauguma parduotuvių prie įėjimo prašo dezinfekuoti rankas, riboja pirkėjų skaičių viduje ir t.t.. Bendrai sakyčiau tikrai jautemės labai saugiai.
Iš Vilniaus išskridome paryčiais. Su testu kišenėje ir trumpu persėdimu Frankfurte – 13 valandą jau sėdime Barcelonetoje (rajonas prie jūros) ir valgome tradicinę paeliją. Prisipažinsiu, kad jausmas vėl sėdėti kavinėje mėgautis taure vyno ir puikiu maistu, o dar ir žiūrint į jūrą sunkiai apsakomas. Visgi labai pavargome nuo rudens, žiemos, karantino bei saulės trūkumo.
Barselonoje turistų beveik nėra, tad dažniausiai į mus visi kreipėsi ispaniškai, o ir dažniau išgirsdavome klausimą ar gyvename čia nei ar turistaujame. Patirtis pabūti tokiame mieste be žmonių minios – tiesiog neįtikėtina. Nors planavome pakeliauti po Katalonijos regioną – kaip tyčia dar mums sėdint lėktuve pasikeitė ribojimai ir iš esmės iš Barselonos nebebuvo galimybės išvažiuoti. Taip ispanai pradėjo kovą su galima nauja banga, kuri taip ir neprasidėjo. Juokingiausia, kad šie ribojimai buvo nuimti kitą dieną, kai grįžome į Lietuvą, tad mieste praleidome 10 dienų ir taip – tai tikrai labai ilgas laikas būti vienoje vietoje, bet kasdien mėgautis jūros gerybėm, sėdėti prie jūros ar tiesiog išsamiai tyrinėti kiekvieną Barselonos rajoną visiškai niekur neskubant ir neturint griežtos dienotvarkės visiškai neprailgo, o ir net nepastebėjom kaip štai jau esame Lietuvoje ir skaičiuojame paskutines dienas privalomoje saviizoliacijoje.
Kol vyksta pasiruošimas kitai krypčiai – artimiausiomis savaitėmis pakviesiu paskaityti pasakojimą apie vieną kitą objektą Barselonoje.
