Kopenhagoje buvau prieš gerą dešimtmetį, žiemą ir vis knietėjo sugrįžti į šį Danijos miestą ne tokiu atšiauriu metų laiku.
Į Kopenhagą skridome iš Kauno. Išskridus 6 val. ryto, dėl laiko persukimo vieną valandą atgal – kiek po šeštos valandos nusileidome Kopenhagoje. Čia atskridome vienai nakčiai, bet kadangi kitą dieną skrydis buvo vakarinis (19:30) jautemės tarsi būtume dvi pilnas dienas. Jei daug vaikštote – Kopenhagai tiek laiko iš tikrųjų visai pakanka, o neimant antros nakties galima nemažai sutaupyti šiame tikrai brangiame mieste.
Su vietiniais pažįstamais pasikalbėjus ką gero galima nuveikti – šie rekomendavo pasiplaukiojimą kanalais. Tiesą pasakius labai smagi pramoga, kurios nevengia ir vietiniai. Šie laivai plaukia nuo pagrindinės Nyhavn prieplaukos. Tik neapsirikite, daugiausiai žmonių pritraukiantis ‘hop on, hop off’ laivas, siūlantis dar ir tolimesnes ekskursijas autobusu, kainuoja gerokai daugiau nei vos už keliasdešimt metrų esantis lygiai tokio paties stiliaus, tačiau kitos kompanijos laivas.
Be pasiplaukiojimo ir pasivaikščiojimo istorinėje prieplaukoje būtina aplankyti Kopenhagos simbolį – Hanso Kristiano Anderseno undinėlę. Beje ši undinėlė turi savo gerokai mažiau populiarią “sesę” – vos už kilometro gyvenamųjų namų kvartalo kanalo viduryje rasite genetiškai modifikuotą undinėlę. Taip ji ir vadinasi! Na tai iš esmės tokia pati undinėlė tik kaip ir priklauso su šiek tiek daugiau galūnių.
Kopenhagoje lankėmės birželio gale. Patys vietiniai sakė, kad pas juos senokai nebuvo tokių šiltų orų, o mes džiaugiamės ta šiluma – vasarą čia tikrai labai gera! Miestas tikrai labai jaukus ir stilingas! Na ir dar – visas miestas pilnas dviračių. Turėti automobilį čia didžiulė prabanga. Kitą vertus, kai sukurta tokia dviračių infrastruktūra ir viskas labai lengvai, o svarbiausia labai greitai pasiekiama dviračiu – kam važiuoti automobiliais.
Ši vasara buvo pilna kelionių, tad nors ir labai atsilikdamas artimiausias savaites skirsiu būtent pasakojimams iš jų.
